Mokausi suprasti pasakojimą

Perskaityk pirmą teksto dalį, parink trūkstamus žodžius.

Vos tik nutilo pasipylusių akmenų dundesys ir dulkės, Kurmis pasitrynė letenom akis ir sustingo. Jo namuose – tarsi šviestuvas lubose – kabėjo akis išsprogdinusi nepažįstama galva. Maža to, tiesiai į šeimininką ji bjauriai girgždino pilnu smėlio snapu:

- Pvu, tpu, pfu, tfu tu! – pagaliau išpjovė.

<...>

- Kad tave kur! – vos spėjo prisidengti letena Kurmis.

- Ar čia kas yra?.. – nustėro Strutis.

Kurmis iš netikėtumo net žingtelėji atgal.

- Tu manęs nematai?

- Aš nieko nematau, - suvapėjo Strutis.

Kurmis pamojavo letenom prieš kabančias skis. Tikrai, tos – nė mirkt.

- Gal šviesą gali uždegti? Čia labai nesmagiai juoda. Spragtelk mygtuką, prašau... – suaimanavo Strutis.

- <...> Jis man orlaidę išgriovė, visus namus pridergė, - dar jam šviesą dek! Nedegsiu!

Tupėsi čia, , kol aš sugalvosiu nepykti. O blogai elgsiesi – bus dar blogiau!!! Nežinodamas, ką čia, po žeme, reiškia „blogai elgtis“ ir „dar blogiau“, Strutis susičiaudė ir nesiryždamas išspjauti snape užsilikusio smėlio šiaip taip jį nugurgė.

Kurmis apsisuko ant kulno, nušlepsėjo į kambario gilumą, pastatė per sumaištį nuvirtusį supamą krėslą ir, kritęs į jį, įniko nervingai sūpuotis.

<...>

- Tai įstrigai? – po kiek laiko iš supamojo krėslo atsklido kiek aprimęs Kurmio balsas.

- Įskridau.

- Kodėl lindai per orlaidę? – toliau kamantinėjo Kurmis. – Ar durų tau nėra?

- Kodėl lindai per orlaidę? – toliau kamantinėjo Kurmis. – Ar durų tau nėra?

- Aš netyčia... – sulemeno atsiprašinėdamas Strutis. – Tikrai nenorėjau... taip išėjo...

- Išėjo jam... Kas tu toks, kad tau tokie dalykai netyčia išeina?

- Strutis.

- Stručio galva, - Kurmis. – Iki viso Stručio tau šiek tiek trūksta. Papasakok, kaip čia atsiradai.

- Ir Strutis žodis po žodžio išpasakojo savo skrist nepritaikytų sparnų ir skraidančio oro baliono istoriją.

- Na, ir kaip ten, danguje? – pasiteiravo susidomėjęs Kurmis.

- Nežinau... nespėjau suprasti... Maniau, pakilęs aukštyn, skrisiu į kairę, į dešinę – kur panorėjęs. Bet kažkodėl skridau tik

, žemyn ir žemyyy... – pravirko Strutis. – Gal šviesą gali išjungti?.. Aš labai bijau tamsos.

- Užsimerk, ir nebus baisu.

- Bandžiau, bet čia taip tamsu, kad aš net nesuprantu, užsimerkęs esu ar ne. Įjunk šviesą... – visai praskydo Strutis.

- Įjungčiau, - pagailo Kurmiui įsibrovėlio, - bet negaliu. Aš bijau šviesos.

- Kaip – bijai?!! – apstulbo Strutis, net verkti paliovė.

- Labai. Gal net labiau už tave, - prisipažino Kurmis.

- Negali būti – niekas nieko nėra labiau už mane bijojęs. Aš net miegu įsijungęs šviesą!

- O aš net nežinau, kaip tą šviesą įjungti, - gūžtelėjo pečiais Kurmis. – Jos čia nėra.

- Kai lauke tamsu, aš drebu ir nekeliu kojos iš namų, - tęsė Strutis, - Niekada net pro langą nemačiau, kaip atrodo naktis.

- O aš neikada dieną nebuvau išlindęs.

- Mano namuose nėra nė vieno tamsaus daikto.

- Mano namuose – šviesaus.

- Jei atsidurčiau tamsoj, iškart numirčiau!

- Nei tu numirtum, nei ką, - numojo Kurmis. – Tiesą sakant, jau nemirei.

- Kažin kodėl?

- Todėl, kad dviese bijoti drąsiau.

- Tikrai, - pripažino Strutis. – Vienas jau seniai būčiau galą gavęs. Gal turi ledų? Visai gerklė nuo to smėlio išdžiuvo...

- Kaip jie atrodo?

- Tokie balti.

- Ne, baltų tikrai neturiu, - nusipurtė Kurmis.

- Gaila, balti patys skaniausi... tiek to, nešk tamsintų – šokoladinių ar mėlynių, Kokius pats mėgsti?

- Nežinau, niekada neragavau.

- Ledų neragavai?!

- Neragavau.

- Niekada?!

- Niekada, - sutriko Kurmis. – Ar tai negerai?

- Dar jis klausia! Aišku, negerai, labai negerai!!! Jei neragavai ledų, vadinasi dar negyvenai!

- Tai ką daryti?

- Aš tau jų atnešiu. Kai tik išsilaisvinsiu, iškart nubėgsiu ir atnešiu! Būtinai atnešiu!!! – pažadėjo Strutis.

- O aš atsinešiu šaškes, - nudžiugo Kurmis. – Ar šaškės prie ledų tiks?

- Nežinau, niekada nebandžiau. Tikriausiai tiks, prie ledų viskas tinka...

Kaip Strutis atsidūrė Kurmio namuose?

-> -> ->